Ana Gorčakova per visą savo gyvenimą nežengė ir nežengs nė vieno žingsnio, tačiau tapo pasaulio ir Europos sportinių šokių čempione. Sėdėdama neįgaliosios vežimėlyje. "Nėra neįmanomų dalykų", – tvirtino jos partneris Igoris Kiseliovas, nuo vaikystės susižavėjęs legendiniu Kaune rengiamu konkursu "Gintarinė pora".
Baltarusijos šokėjams I.Kiseliovui ir A.Gorčakovai 45-osios "Gintarinės poros" žiūrovai, dalyviai ir teisėjai plojo stovėdami.
"Mane net virpulys nukrėtė. Ačiū visiems", – truputį sutrikusi sporto halės užkulisiuose kalbėjo Minske psichologe dirbanti A.Gorčakova.
"Juk pasakojau tau, kokia atmosfera būna šiose varžybose", – pridūrė profesionalus šokėjas I.Kiseliovas.
Neįgaliųjų šokių vežimėliuose pasaulio taurės absoliutūs – standartinių ir Lotynų Amerikos šokių – laimėtojai Igoris ir Ana kartu į Kauną buvo atvykę pirmą kartą, nors vyrui miestas neblogai pažįstamas.
"Mano tėvas buvo karininkas, vaikystėje aš šešerius metus gyvenau Karmėlavoje. Tada pirmą kartą apsilankiau "Gintarinėje poroje", o vėliau ir pats dalyvavau. Tiesa, mano rezultatai buvo vidutiniški. Kai su Ana pradėjome bendrą karjerą, pažadėjau, kad būtinai kada nors jai parodysiu fantastiškąją Laisvės alėją, o halėje sušoksime valsą", – pasakojo I.Kiseliovas.
"Norėsiu čia sugrįžti", – tvirtino A.Gorčakova.
Negalios nesureikšmina
Apie įgimtą retą stuburo smegenų patologiją, atėmusią galimybę vaikščioti, kaip ir neįprastai skambantį savo naujausią titulą – geriausioji pasaulio neįgalioji šokėja – A.Gorčakova kalbėjo ramiai šypsodamasi.
"Nepamanykite, kad mano gera nuotaika, optimizmas – savigynos šarvai. Tiesiog esu tokia, – gyvai greitakalbe žėrė moteris. – Mane į priekį vedė didelis noras gyventi taip, kaip visi. Stengiausi konkuruoti su sveikaisiais visur, net darbo rinkoje. Baigiau aukštąją mokyklą, tapau pedagoge. Sukūriau šeimą, gavau vairuotojo pažymėjimą, pradėjau šokti. Taip, šokti, kad ir koks neįtikimas atrodytų šis veiksmas, matant, kokia mano padėtis. Bet nei aš, nei mano šeima, nei mes su Igoriu to niekada nesureikšminome."
A.Gorčakova 12 metų dirbo invalidų reabilitacijos centre. Būtent ji padėjo atsitiesti triskart parolimpinių žaidynių Turine ir Vankuveryje čempionei Liudmilai Volček, paauglystėje patyrusiai sunkią traumą ir nevaldančiai kojų.
"Viltis, kad visos ligos yra įveikiamos – nenugalima, tačiau atsitinka ir taip, kad tikrovė būna negailestinga. Vis dėlto net ir tada nedera užsisklęsti savyje, reikia imti iš gyvenimo viską", – pabrėžė viešnia iš Baltarusijos.
Pokalbis prie arbatos
A.Gorčakovos ir I.Kiseliovo keliai susikirto netikėtomis aplinkybėmis.
"Mano žmona, irgi Ana, yra šokusi su A.Gorčakovos vyru Aleksejumi. Jis – taip pat neįgalusis, vežimėlyje. Kartą žmona sako: viena šokėja liko be partnerio, gal padėtum jai? Tuomet aš kategoriškai nukirtau – ne. Kodėl tada taip pasielgiau? Sudėtinga paaiškinti. Viskas pasikeitė po to, kai visi keturi susėdome išgerti arbatos ir pasikalbėjome apie gyvenimą. Po pusantro mėnesio treniruočių mes su Ana debiutavome pasaulio taurės varžybose ir užėmėme antrąją vietą. Tai įkvėpė", – papasakojo I.Kiseliovas.
Igoris triskart per savaitę užneša Aną ir jos vežimėlį į trečiąjį Minsko profsąjungų rūmų aukštą, kur jie repetuoja, po to nuneša žemyn.
Taip jis padeda jai ir per keliones autobusais, traukiniais, lėktuvais, įsikuriant viešbučiuose.
Bankai nesiveržia padėti
"Šie šokiai man patinka labiau nei tradiciniai, nes jie keičia sveikųjų požiūrį į neįgaliuosius. Pastebėjau, kad Azijos šalyse susidomėjimas šokiais vežimėliuose kitoks, nei kai kuriose Europos valstybėse – ten ir dėmesio daugiau, ir finansinės paramos nereikia prašyti kaip išmaldos", – teigė I.Kiseliovas.
Rengdamasis šiemet Olandijoje vykusioms pasaulio taurės varžyboms, baltarusių duetas dėl pinigų kelionei stokos vos neliko namuose. Išgelbėjo šalies vadovo Aliaksandro Lukašenkos globojamas Prezidentinis sporto klubas, sumokėjęs visas išlaidas.
"Rašėme laiškus naftos įmonėms ir bankams, stambioms draudimo bendrovėms ir prekybos kompanijoms. Deja, neįgaliųjų šokiai – ne futbolas ir ne ledo ritulys... Lyg mūsų pergalių niekam nereikėtų. Dažniausiai padeda pavieniai verslininkai", – svarstė I.Kiseliovas, pridūręs, kad šokių kostiumai kainuoja po 500 dolerių, o reikia kelių komplektų, Anos vežimėlis – daugiau nei 7000 dolerių, kas dveji metai jį reikia keisti.
Tikslas – parolimpiada
Šiemet lapkričio 6–7 d. Hanoveryje (Vokietija) vyksiančiame pasaulio čempionate I.Kiseliovas ir A.Gorčakova gins 2008-aisiais Minske iškovotą titulą.
Pernai Izraelyje baltarusiai antrą kartą tapo Europos čempionais.
Dueto tikslas – startuoti parolimpinėse žaidynėse, nors neįgaliųjų šokiai kol kas neįtraukti į šių varžybų programą.
"Ar tebešoksime, kai iškovosime ir parolimpinių žaidynių auksą? Taip, būtinai. Stengsimės vėl ir vėl siekti viršūnių – kol turėsime jėgų", – ryžtingai pabrėžė Ana ir Igoris.
Pirmosios oficialios tarptautinės varžybos buvo surengtos 1977-aisiais Švedijoje, pirmasis neoficialus Europos pasaulio čempionatas įvyko 1985-aisiais Olandijoje, oficialus pasaulio – 1998-aisiais Japonijoje.
Šokėjai vežimėliuose per varžybas atlieka po penkis standartinius ir Lotynų Amerikos šokius: valsą, tango, Vienos valsą, lėtą fokstrotą ir kvikstepą bei sambą, ča ča, rumbą, pasadoblį ir džaivą.
Lietuvoje neįgaliųjų šokių pradžia – 1999-aisiais Vilniuje. Pagrindinis iniciatorius, koordinatorius, treneris ir choreografas – Arnoldas Riekumas. Mūsų šalies duetai yra dalyvavę pasaulio taurės, atviruose užsienio šalių turnyruose.
Autorius kauno.diena.lt _______________________________________________________________________________
2007 spalio 6 d. IDSF Open Standard varžybose (dalyvavo 26 poros) Tomas Slausgalvis - Gintarė Bankauskaitė (sšk klubo " Sūkurys") iškovojo pirmąją, Edgaras Saldukas - Giedrė Kukučionytė (sšk "Kaspinas') - antrąją, Evaldas Sodeika - Viktorija Kunauskaitė (sšk "Kaspinas') - trečiąją, Vytautas Dūdėnas - Laura Liūdžiūtė (sšk "Rid-rito" ir "Sūkurys") - šeštąją vietas.
Skelbiame Kaune vykusių "Rudens taurė - 2007", IDSF Open ST ir LA bei LSŠF reitingo I ir II var. varžybų rezultatus.
10 šokių čempionate staigmenų nebuvo 2004 m. Balandžio 14 d.
Praėjusį savaitgalį Klaipėdos universiteto Menų fakulteto sporto salėje knibždėte knibždėjo iš visos Lietuvos suvažiavę sportinių šokių šokėjai, jų tėveliai, pagalbininkai ir aistringi gerbėjai.
Dėl čempionų titulo buvo varžomasi dviejose jaunių ir jaunimo kategorijose. Ta pačia proga buvo surengtos ir vaikų varžybos, kuriose, galima pasakyti iš karto, pralaimėjusiųjų nebuvo. Visoms augančių šokėjėlių poroms buvo skirtos 1-3 vietos. Tačiau jiems, kaip tikriems čempionato dalyviams, buvo įteikti bronzos, sidabro ir aukso medaliai.
10 šokių čempionatas - daug ištvermės iš šokėjų reikalaujančios varžybos. Mat kiekviena pora turi sušokti penkis klasikinius ir penkis Lotynų Amerikos šokius.
Reikia pažymėti, kad dažnos poros apranga tiek šokant klasikinius, tiek LA šokius-meno kūriniai. Tačiau už aprangą autoritetinga vertinimo komisija papildomų balų juk neskiria.
Žinoma, iš viso čempionato šokančių porų margumyno labiausiai rūpėjo, kaip seksis klaipėdiečių poroms. Jaunių I grupėje-dvi neseniai vykusiame Lietuvos čempionate ir daugelyje kitų varžybų tituluotos poros "žuvėdriukai" Taimonas Mažeika ir Jekaterina Plikosova, Edvardas Racius ir Aušra Rimkutė. Jaunių II grupėje- taip pat KU "Žuvėdros" sportinio klubo įvairiose važybose čempionais tituluota pora Dominykas Daukšas ir Olga Nikolajeva. Net nebūdamas specialistas, regėjai šių porų pranašumą tiek šokant klasikinius, tiek LA šokius.
Per vieną pertraukėlę "Vakarų ekspresas" pakalbino Taimoną Mažeiką:
-Gal šokti įprastoje salėje paprasčiau?
-Kaip tik sudėtingiau, nes mus stebi visi treneriai ir fiksuoja kiekvieną klaidelę, kurių kartais nepastebi ir žiuri. Ir aš, ir mano partnerė, čempionatą šokdami "Žuvėdros" salėje, labiau jaudinamės nei kur kitur. Juk mus stebi ir Idzelevičiai, ir Daina Bertulienė, ir Jūra Laivytė.
-Kas judviejų poros pagrindiniai konkurentai?
-Edvardas Racius ir Aušra Rimkutė, taip pat iš "Žuvėdros". Aš visuomet jaučiu jų konkurenciją.
Nepaisant to, mačiau, kaip konkurentai ant parketo labai gražiai bendravo pertraukėlių metu.
Nuolatinis sportinių šokių čempionatų pranešėjas Juozas Šalkauskas kartais skatindavo žiūrovus plojimais reikšti savo palaikymą mėgiamoms poroms. Buvo labai įdomu stebėti, jog žiūrovų nuomonės visiškai sutapo su žiuri vertinimais. Jaunių I grupėje čempionais tapo Taimonas Mažeika ir Jekaterina Plikosova, vicečempionais - Edvardas Racius ir Aušra Rimkutė. Trečioji vieta šioje grupėje skirta "Silueto" porai Simonui Stanevičiui ir Gretai Zareckaitei.
Jaunių II grupėje čempionais tapo taip pat "Žuvėdros" kolektyvo pora Dominykas Daukšas ir Olga Nikolajeva, vicečempionais-Eimantas Kalinauskas ir Austėja Pūkaitė (Sūkurys"), trečioji vieta pripažinta Egidijui Liaudanskui ir Justinai Inkrataitei ("Promenada").
Jaunimo sportinių šokių grupėje klaipėdiečių nebuvo. Joje 10 šokių čempionais pripažinta tituluota Justino Duknausko ir Jekaterinos Degteriovos pora ("Dileksa").
Čempionato nugalėtojus sveikino Lietuvos sportinių šokių federacijos generalinė sekretorė Vida Kanišauskienė. Taip pat buvo pasveikinti ir šias poras ugdantys treneriai.
Čempionato žiūrovus ir aistruolius per pertraukėles džiugino KU "Žuvėdros" pasirodymai. Vakarų Ekspresas 2004 m. Balandžio 14 d.
Flamenkas - čigonų, ugnies ir flamingų šokis 2006 m. Spalio 7 d. _______________________________________________________________
Klaipėdos muzikinio teatro baleto artistas Aleksandras Prijmenko kitąmet baigia savo karjerą. Tačiau juokauja nesijaučiąs krintančiu meteoru: studijoje "Šokių uostas" buria ispaniškų šokių grupę.
"Flamenką galima šokti visą gyvenimą", - sako Aleksandras.
Skaudu atsisveikinti su scena?
Baletas suluošina kūną kaip instrumentą, ir kai priartėja pensija, arba, kaip mes sakome, renta, mes visi tampame beveik invalidais. Viską skauda, nebeturime kremzlių, kelių raiščiai trūkę. Tačiau visuomet į darbą ėjome kaip į šventę, nesulaukdavome, kada baigsis atostogos. Tiesa, kartais po spektaklio atsiverdavo tokia tuštuma, rodės, praris, nes jautiesi išsiurbtas, viską palikęs scenoje, bet paskui vėl traukia patirti tą savotišką transą...
Scenos trauka yra magiška, tai tarsi narkotikas: užsidega rampos, ir išnyksta viskas. Tai prilygsta neįkainojamai laimei. Šokdamas įvairius vaidmenis, turi galimybę išgyventi daugybę skirtingų gyvenimų. Ir tada kūno skausmai - visiškai niekas. Tiesa, man kaip moteriai balerinai neteko spręsti dilemos: vaikai, šeima ar scena. Aš - vienišius. Bet jei klausiate, kas būtų galėjęs priversti atsižadėti šokio, atsakyčiau, jog nėra tokios jėgos...
Kaip baletas pakeitė jūsų gyvenimą?
Kai prisimenu vaikystę, nuo tos dienos, kai atėjau į baleto mokyklą, aš neprisimenu gatvės futbolo, pamėgto piešimo nei savo kiemo draugų. Nereikėjo nieko, išskyrus šokį. Jis uždegė. Tėvas leido pabandyti, nors nepritarė mano pasirinkimui, ir laukė, kol man atsibos. Trisdešimt metų, kol pražilo. Nepateisinau jo lūkesčių.
Šokti pradėjau Voronežo operos ir baleto teatre, paskui - Charkovo. Ten būdavo linksmų intrigėlių: tai kas prikals baleto batelius, tai užkulisiuose lagaminėlį prikraus akmenų, kurį pagriebęs turi it pūkelis praskriet per sceną. Visa tai baigėsi, kai 1987 metais atvažiavau į Klaipėdos muzikinį teatrą. Čia šokau daugiausia solines partijas, pradedant vaikišku spektakliu "Baltasis vilkas" ir baigiant Francu "Žydrajame Dunojuje". O mėgstamiausiu savo vaidmeniu laikau Editos Piaf meilužį Lepleną spektaklyje "Paryžiaus žvaigždė". Taip, anuomet buvo gėlės ir aplodismentai, mane atpažindavo gatvėje, ir ne tik. Ačiūdie, tada nebuvo maniakiškų persekiojančių fanų, bet yra kita medalio pusė: dalis klaipėdiečių net nežino, kur yra Muzikinis teatras...
Esate beveik angelas...
Visiškai ne angelas. Yra tokia nuomonė, kad artistai tik lėbauja ir ištvirkauja. Nesu bohemiškas žmogus. Man patinka mano slaptas kampas. Esu fantazuotojas: eidamas gatve nešoku, bet kartais imu gestikuliuoti, ir pastebiu, kad žmonės į mane skersuoja. Galvodamas apie šokį, galiu nuplaukti toli toli... - juokiasi. - Ne, kanarėlių nei orchidėjų neauginu, tiesa, buvo metas, kai domėjausi joga, ezoterika, bet tai praėjo. Kaip pamišęs naršau po internetą ir skaitau knygas. Neturiu jokios filosofijos... tiesiog man patinka mano darbas, aš daugiau nieko nemoku daryti: nei vairuoti automobilio, nei plaukti, nei įkalt vinies į sieną. Taip, jaučiuos kaip vėjo blaškomas albatrosas... - juokiasi.
Niekuomet nešokote charakterinių šokių, tik pas des deux, pas des trois (dviese, trise), o štai flamenkas - charakterinis šokis.
Taip, aš pasikeičiau. Kai mudu kalbėjomės prieš penkiolika metų, žavėjausi moderniuoju šokiu, o dabar manau, kad tai - tuštybės mugė. Dar anksčiau turėjau draugą, Vianą Gomesą de Fonsea Serchio, kurio tėvas, kilęs iš Ispanijos didikų giminės, Tarybų Sąjungos didžiuosiuose teatruose statė ispaniškas miniatiūras, jas atliko tokie baleto milžinai kaip Baryševas, Solovjovas. Anuomet man nebuvo artimas ispaniškas šokis. Dabar pajutau savy atradęs tą vidinę įtampą, energetiką, gyvą nervą. Man didelę įtaką padarė Joaguim Cortes, vadinamas flamenko princu, sukūręs savo šokių trupę ir važinėjantis po pasaulį. Jis nebijo maišyt šiuolaikinį, klasikinį flamenką (bolero) su folkloru. Cortes sako: "Mano tėvynė - Ispanija, esu Ispanijos čigonas ir jaučiu šį šokį - jis eina iš mano širdies"... Beje, visas pasaulis dabar pamišęs dėl flamenko, o Ispanijoje jis laikomas erotiškiausiu šokiu. Bet jame nėra nieko vulgaraus.
Užsiminėte, kad tas jūsų dievinamas Joakimas ir pakylėjo flamenką į aukšto meno rangą, o iki šiol jis tarsi priklausė valkatoms?
Žodis "flamenko" kildinamas iš lotynų žodžio "flama" (ugnis), kai kas galvoja, kad jis atspindi paukščio flamingo gracingumą, grakštų judesį, apdaro puošnumą. Na, o arčiausiai tiesos tikriausiai yra ispaniška žodžio reikšmė: "valkata, čigonas"... Viduramžiais čigonai buvo persekiojami inkvizicijos, grūdami dirbti į gyvsidabrio kasyklas, žudomi, ir todėl flamenkas laikomas paslaptingu, dramatišku, fatališku šokiu. Iki XVIII amžiaus pabaigos Ispanijos čigonai perduodavo šį šokį, dinastija po dinastijos, tik uždarame savo klano rate. O nuo XIX a. vidurio šokis paplito tavernose, ir, kadangi ten buvo maža vietos, flamenkas buvo šokamas sabodado (pėdų trepsėjimas) - vienoje vietoje. Kaip vidinės energijos, jausmų, laisvės troškimo išraiška.
Tačiau vėliau jis išėjo į didžiąją sceną, buvo kuriamos flamenko mokyklos Europoje ir Amerikoje. Tame šokyje susilieja daug stilių. Jam nereikia poros: gali šokti vienas, arba vienas vyras ir dešimt moterų. Juk pasakoji meilės istoriją, atveri jausmų imperiją...
Ar scenoje įmanoma išgyventi aistrą, stipresnę negu gyvenime? Tikras menininkas yra tas, kuris sugeba sukurti tą liepsną, didingą aistrą, kuria mėgaujasi apstulbę žiūrovai, net jeigu realiame gyvenime yra vienuolis asketas.
Vienas garsus dizaineris yra sakęs, kad brandaus amžiaus lietuvės moterys - kaip cepelinai, ir elegantiškų drabužių joms nepasiūsi. Jūs prasitarėt, kad flamenką gali šokti tik brandžios asmenybės...
Tai suaugusių žmonių šokis, ne keturiolikmečių. Asmenybės branda, impulsyvumas ir žavesys iš tiesų reikalingi. Bet šiam šokiui tikrai nebūtina Dženifer Lopez figūra. Aš mačiau aibę vaizdo medžiagos: Ispanijoj flamenką šoka ištisos šeimos, visokiausio sudėjimo, amžiaus vyrai ir moterys. Svarbiausia - jausti ritmą, turėt temperamentą, norą šokti ir nesivaržyti. Pagaliau šokis - tai juk didžiulis malonumas!
Jaučiu didžiulį pakilimą, kai man skambina moterys ir aistringai kužda: "Aš noriu, geidžiu šokti flamenką!" Mes visko mokysimės palaipsniui, juk nemokančio vairuoti išsyk niekas nesodina į lenktyninį automobilį. Ateityje mes rengsime koncertus, gal pasirodysime miesto šventėse. Tik ir laukiu akimirkos, kai pradėsim repetuoti.
Vaizduojuosi jus linksmą pašėlusį seneliuką, miesto aikštėje trypiantį flamenką su minia... Gal kada nors Klaipėda taps flamenko sostine?
Save aš irgi panašiai vaizduojuosi. Nes jei nustočiau šokti, greit susenčiau ir numirčiau. Bet flamenko sostine netapsime, nes Klaipėda jau yra ir liks "Žuvėdros" miestas. Aš pradedu gyvenimą iš pradžių, nuo nulio, sabodado. Bet noras šokti flamenką eina iš mano širdies.
Vakarų Ekspresas 2006 10 07 ______________________________________________________________
[