Valsas – šokis; koncertinis kūrinys solo instrumentams, balsui arba orkestrui; Valso metras ¾. Tempas įvairus (60-180 ketvirtinių per minutę). Būdinga daininga melodika, akcentuota pirmoji takto dalis. Šokio choreografijos pozicija uždara. Šokėjai, žingsniuodami kas ketvirtinę, per du taktus apsisuka aplink tariamą centrą 360°. Valsas susiklostė apie 1780 m. iš lendlerio Manoma, įtakos turėjo XVI a. pranc. šokio la volte (it. la volta) ir XVIII a. trijų dalių metro vok šokių Steirischer Tanz, Dreher Tanz, Roller Tanz kai kurie elementai. Iš pradžių valsas buvo lėto tempo, šoktas Vienos viešnamiuose nedidelėse patalpose (toji aplinka turėjo įtakos valso choreograf. pozicijai). Šokis greit išpopuliarėjo Austrijos ir Europos miestiečių buityje. Valso metroritmiką imta vatroti scen. kūriniuose. A. E. M. Grétry valso ritmą pavartojo operos Richard Cœur de Lion finale („Ričardas Liūtaširdis”, past. Paryžiuje 1784). Nuo 1786 m. po V. Martino y Soleros (1756–1806) m. operos La cosa rara („Keistas atsitikimas”) premjeros Vienos operoje, valsą imta šokti Vienos aristokratų salonuose. Dėl uždaros choreograf. pozicijos (porų apsikabinimo) valsas ilgai laikytas nepadoriu (Hohenzollerno rūmuose Berlyne, Anglijoje ir Šveicarijoje draustas iki XIX a. pabaigos). XIX a. pr. egzistavo keleta valso atmainų ir metrų (2/4, 6/8, net 5/4). Vienoje išpopuliarėjo greito tempo (180 ketvirtinių per minutę) atmaina Schnell-Walzer. Schnell-Walzer pirmą kartą šoktas viešai 1815 per Vienos Kongreso pokylį; nuo tada vadinamas Vienos valsu. XIX a. I pusėje J. F. K. Lannerio ir J. Strausso (tėvo) kūryboje nusistojo Vienos valso ciklinė forma: introdukcija, 5 valsai (dažniausia 16 taktų skirtingų melodijų ir tonacijų) ir koda (svarbiausių temų reminiscencija).
Vestuvinis valsas
Vestuvinis valsas - tai nepakartojama sutuoktinių šventės dalis. Juk tai pirmieji dviejų vienas kitą mylinčių žmonių žingsniai, vedantys į bendrą gyvenimą su viltimi ir tikėjimu, jog jų santuoka bus laiminga ir ilga. Ši diena privalo išlikti atmintyje visam gyvenimui.