Prahos gatvėse atliekama polkaPolka - Vidurio Europos tautų (lenkų, čekų, slovakų, lietuvių ir kt.) liaudies šokis ir muzikos žanras. Sukurtas XIX a. ir per laiką tapęs toks populiarus, kad buvo šokamas per visas šventes. Pasak legendų, polkos šokio ištakos siekia 1830 m. vieną Čekijos kaimą. Teigiama, kad kaime prie Ičino miesto vietinė mergina ėmė šokti niekam neatpažįstamą šokį.
Polka Lietuvoje
Iš 1866 m. tautosakos rinkėjų užrašytų šokių Alytaus, Merkinės, Ratnyčios apylinkėse galima daryti išvadą, jog Lietuvoje polka pirmiausia pasirodė Dzūkijoje. Šių šokių paviršutiniški aprašymai buvo išspausdinti tuometinėje periodikoje, kur buvo rašoma, kad „…polkos dabar kasdien šokamos…“. Polka į Lietuvos kaimą atėjo XIX a. viduryje. Galima manyti, kad jos kelias ėjo per Lenkiją, nes pirmiausia ji pasirodė Dzūkijoje. Iš čia šis šokis plito toliau. Vėliau polka pasirodė Kapsuose ir Zanavykuose, o dar vėliau Rytų Aukštaitijoje. Žemaičiai polką pradėjo šokti dar vėliau - XIX a. paskutiniame ketvirtyje. Praėjo daugiau kaip 30 metų, kol polka paplito visoje Lietuvoje. XIX a. pab. - XX a. pr. polka tapo vienu populiariausių šokių lietuvių liaudies pasilinksminimuose. Ji prilygo „Suktiniui“, „Klumpakojui“, „Noriu miego“, „Aguonėlė“, „Žilvičiui“. Neretais atvejais polka tapdavo netgi apeiginiu šokiu, pakeitusiu ankstesnius apeiginius šokius. Per vestuves pagal vienos ar kitos vietovės papročius šokius turėdavo pradėti jaunieji arba jų tėvai. Kai kada tam tikru vestuvių metu tekdavo pašokti piršliui, svočiai arba pabroliui. Panašiomis progomis ir buvo šokama kokia nors polka. Pirmojo pasaulinio karo metais įvairiose Lietuvos vietovėse buvo šokama daug skirtingų polkų.Polkų pavadinimai, nusakantys polkų pobūdį: bėgtinė, žingsninė, retoji, tankioji, tūptinė, pasiutpolkė, valspolkė. Manoma, kad polka, kaip ir daugelis nelietuviškos kilmės šokių, Lietuvą pasiekė per dvarus. Kaip ji tuo laiku buvo šokama, platesnių žinių nėra. Plačiausiai buvo paplitusi paprastoji polka, nors jos atlikimo būdai buvo ne visur vienodi.
