Lindyhopas − afroamerikiečių šokis, pasirodęs Niujorke XX amžiaus 3-čio dešimtmečio pabaigoje.Lindyhopo atsiradimo istorijos biografai ieško metrikų XIX a. pabaigoje. Viena iš versijų – kad lindis kilo iš populiaraus juodaodžių šokio pavadinimu keikvokas (cake-walk). Pirmoji užfiksuota lindyhopo versija yra 1927 metų filme „After Seben“. 1928 m. dvi galingos organizacijos – Amerikos šokių dėstytojų asociacija ir Šokių dėstytojų verslo asociacija paskelbė lindyhopą „trumpalaikiu susižavėjimu, kuris išsilaikys ne daugiau nei vieną sezoną“, o šio šokio fanus pavadino „ekonominio nestabilumo aukomis“. Bet mokytojai klydo, nes drauge su svingu tūkstančiams bedarbių lindyhopas keletui metų tapo viena iš didžiausių paguodų.
Lindyhopo pradininkas
Nė vienas iki tol buvęs šokis nesuteikė tiek laisvės saviraiškai. Savoy stiliaus lindyhopą 1935 metais išmoko šokti ir žvaigždė Dynas Kolinzas, tais pačiais metais vos aštuoniolikos pelnęs žurnalo „New Yorker Magazine“ titulą „Metų šokėjas“. Paėmęs F. Meningo stilių, D. Kolinzas išvystė jį, padarė labiau rafinuotą ir technišką. Pavyzdžiui, „Whitey’s Lindy Hoppers“ greituose tempuose atlikdami aerials praleisdavo triple steps (trigubus žingsnelius), tuomet kai D. Kolinzas niekad „neaplengvindavo sau gyvenimo“. Dar daugiau – jis prieidavo visiškai beprotiškų kombinacijų, tokių kaip kick-ballchange, triple step, triple step, kick-ball-change, triple step, triple step. 1936 metais D. Kolinzas persikėlė į Vakarų pakrantę, kad padarytų karjerą Holivude. Per patį pirmąjį konkursą į „Palomar Ballroom“ (kur 1935 metų rugpjūčio 21 d. B. Gudmeno orkestro koncertas nužymėjo „oficialią“ svingo eros pradžią) D. Kolinsas visus sužavėjo ir netrukus atidarė savo šokių mokyklą. Pirmasis D. Kolinzo filmas „Let’s Make Music“ (1939) išgarsino jo stilių per visas valstijas. Nemažai prie to prisidėjo jo partnerė Džuel Makgoven (Jewel McGowen), kurios epiteto „geriausia visų laikų šokėja“ dar lig šiol niekas nepaveržė. 1940 metais žurnalistė Lori Heil (Laurie Haile) įvardino šį stilių West Coast Swing (Vakarų pakrantės svingas), nors iki tol jį buvo įprasta vadinti Slop. D. Kolinzas nusifilmavo arba sukūrė choreografiją gausybei filmų ir būtent jo stilius labiausiai paplito po 1940 metų. Ypač įdomi yra 1943 metų juosta „Groovin’ Movie“, tapusi kultine visiems lindyhoperiams.
Lindyhopo išgarsėjimas
Sukrečiančio populiarumo nepaisant, lindyhopas net prieš pat II pasaulinį karą dar tebuvo pusiau oficialiu šokiu. Jį mokė šokti tik kai kurios nepriklausomos šokių studijos ir „gatvės mokytojai“. Tuo laikmečiu dvi pagrindinės šokių dėstytojų asociacijos (kurios vis dar tebelaikė lindį „trumpalaikiu susižavėjimu“) turėjo monopolį mokyti šokti – 98% šokių salių šeimininkų buvo vienos iš šių asociacijų nariai, antraip jie paprasčiausiai netektų licenzijos. Jeigu šeimininkas buvo asociacijos narys, tai jis galėjo dėstyti tik asociacijos leidžiamus šokius. Lindyhopas nebuvo leistas. Tačiau 1942 metais asociacijos paskaičiavo, kiek pinigų jos kasmet praranda, ir išdava tapo dokumentas, kuriame parašyta: „Lindyhopas negali būti ilgiau ignoruojamas… Jo judesiai turi būti sutaurinti ir pritaikyti padorioms šokių salėms“. Ir tikrai – „sutaurino“, pašalinę visus sudėtingus judesius, atsisakę skaičiavimo iš aštuonių ir paėmę kaip pagrindą tustepą. Tai padarė šokį gerokai paprastesnį, išmokti jį pasidarė lengviau. Tačiau supaprastintas, lindyhopas daug ką prarado. Dabar toks šokis vadinamas East Coast Swing. Gana ilgą laiką būtent šis stilius buvo laikomas tikruoju lindyhopu, nes būtent jį dėstė daugumoje Amerikos šokių salių, būtent jį galima pamatyti daugumoje filmų, ir būtent šį stilių atsivežė į Europą amerikiečių kariškiai II pasaulinio karo metu. Anglijoje jam prigijo pavadinimas džaivas (Jive). Vienaip ar kitaip, bet 1977 metais pats D. Kolinzas pasakė: „Nėra nei East Coast, nei West Coast – visa tai lindyhopas ir visad bus lindyhopu“.Kai svingo era pasiekė savo zenitą (o po II pasaulinio karo ir saulėlydį), lindyhopas, džiterbagas ir bugivugis iš esmės buvo to paties svingo šokio sinonimai. Arba jo variantai, pat kaip ir Balboa, Collegiate, Jive, New Yorker, Shag, Shim Sham Shimmy, East Coast Swing, Street Swing, Hand Dancing, Hollywood Style, West Coast Swing, Ceroc, Le Roc ir, galiausiai, Rock And Roll. Iš viso yra priskaičiuojama net iki 50-ties artimų lindžio giminaičių. Lindyhopo saulėlydis buvo susijęs su bendra svingo muzikos ir bigbendų krize. Ją sukėlė daug kas, bet, svarbiausia – karas ir po jo atsiradę nauji ekonominiai ir kultūriniai reiškiniai. Šiaip ar taip,iškart po 1945 m. savo eilės prie šlovės pjedestalo jau laukė nauja džiazo kryptis – bibopas (bebop).Svingas ir lindis pamažu traukėsi, didžioji dauguma orkestrų ir šokių trupių iširo, šokių sales uždarinėjo kasdien. Penktąjį dešimtmetį lindyhopas buvo atgaivintas kaip rokenrolas. Nemažai šokių studijų, norėdamos pritraukti publiką, įvedė rokenrolą į savo programas, nors iš tiesų dėstė tikrų tikriausią West Coast Swing. Tas pats buvo ir su filmais, kuriuose po rokenrolo pavadinimu slėpėsi tas pats West Coast Swing. Šis bandymas sužlugo, 7-ojo dešimtmečio pradžioje per pasaulį nusiritus bitlomanijos ir tvisto bangai. 1985 metais Niujorke Irinas Stekensas (Erin Stekens) ir Styvas Mičelas (Steve Mitchell) įkūrė "The New York Swing Dance Society". Jie paskatino F. Meningą palikti darbą pašte, kuriame jis plušo kelis pastaruosius dešimtmečius, ir pradėti dėstyti lindihopą. – 1989 metais F. Meningas pelnė Brodvėjaus apdovanojimą „Tony Award“ už miuziklo „Black and Blue“ choreografiją. – 1989 metais Los Andžele įvyko keistos ir niekam nežinomos grupės „Royal Crown Revue“ koncertas. Tačiau naujokai palaipsniui, miestas po miesto, išjudino visą šalį ir užkrėtė ją savo meile 1930-1940-ųjų metų muzikai ir kultūrai. Svingas pradėjo atgimti. – 1993 metais tame pačiame mieste pirmąkart po daugelio metų savo duris atvėrė klubas „The Derby“, kuriame kasdien vyksta svingo vakarėliai ir koncertai.
